Imunitetas

Imuninė sistema

Žmogaus ir kitų gyvūnų organų ir audinių sistema, apsauganti nuo kenksmingų mikroorganizmų, svetimų baltymų ir kitokių svetimkūnių. Tai unikali visuma sistemų ir mechanizmų, padedančių organizmui išsaugoti savo genetinį vientisumą, be jo gyvybė būtų neįmanoma. Imuninės sistemos ląstelės taip pat padeda atsikratyti užkrėstų, senų ar sergančių organizmo ląstelių, skaitant vėžines ląsteles. Jau seniai pripažinta, kad skurdžiai gyvenantys asmenys, kenčiantys nuo nepakankamos mitybos, yra labiau linkę į infekcijas ir tam tikras ligas dėl makroelementų, tokių kaip baltymai, lipidai ir angliavandeniai, trūkumo. Visai neseniai paaiškėjo, kad mikroelementai, tokie kaip vitaminai ir mineralai, taip pat vaidina svarbų vaidmenį stiprinant imuninę sistemą, siekiant apsaugoti nuo tam tikrų infekcijų, peršalimų, uždegimų ir galbūt kai kurių vėžio formų.

Vitaminas D

Vitaminas D  yra vadinamas saulės vitaminu, nes 90 proc. vitamino D mes pasigaminame dėl saulės poveikio ir tik 10 proc. šio vitamino mes gauname su maistu. Šis vitaminas dėl jo unikalių savybių dažnai yra vadinamas hormonu, nes padeda atlikti daug funkcijų ir dalyvauja daugybėje organizme vykstančių procesų.

Viena svarbiausių vitamino D funkcijų yra palaikyti tinkamą kalcio ir fosforo koncentraciją organizme. Ši pusiausvyra svarbi ir ląstelėse vykstantiems procesams, kaulų bei dantų mineralizacijai, ir nervų bei raumenų funkcijai. Tai padeda apsisaugoti nuo kaulų išretėjimo, osteoporozės, rachito. Pakankamas vitamino D kiekis organizme gali sumažinti su nestabilia laikysena ir raumenų silpnumu susijusių griuvimo ir lūžių pavojų pagyvenusiems (60 metų ir vyresniems) žmonėms.

Pastaruoju metu literatūroje pasirodo vis daugiau straipsnių, kad vitaminas D yra itin svarbus organizmo imunitetui, bendram tonusui, depresijos prevencijai.

Vitamino D trūkumas padidina riziką susirgti:

  • Rachitu, osteomaliacija, osteoporoze
  • Infekcijomis, gripu, tuberkulioze, plaučių uždegimu
  • Reumatoidiniu artritu, vilkligę, miopatijomis
  • Cukriniu diabetu
  • Atopiniu dermatitu
  • Širdies kraujagyslių sistemos ligomis
  • Depresiją, lėtiniu nuovargiu
  • Katarakta

 

Vitaminas D yra ypatingas, kadangi mažina kaulų lūžių riziką, stiprina imunitetą, gerina širdies funkciją ir greitina žaizdų gijimą.

Vitamino D svarba imunitetui Vitamino D svarbą padėjo atskleisti tyrimai, kurių metu jo receptorių rasta imuninės sistemos T, B ląstelėse, monocituose. Visos šios ląstelės yra atsakingos už imuninio atsako formavimąsi tiek peršalimo ligų, virusinių ir bakterinių susirgimų, tiek autoimuninių ligų atvejais. Kai į organizmą patenka svetimkūnis imuninė sistema jį atpažįsta ir sunaikina. Šiame procese pagrindinį vaidmenį atlieka T ląstelės. Neseniai atrasta, jog T ląstelės, prieš sunaikindamos svetimkūnį, reaguoja į vitamino D kiekį ir, esant jo deficitui, atsakas į svetimkūnį sulėtėja. Tai gali lemti užkrato plitimą su kuriuo imunitetas ne visada pajėgus susidoroti.

Vitamino D nauda autoimuninių bei vėžinių susirgimų prevencijai ir gydymui

            Autoimunininiai susirgimai taip pat yra iš dalies priklausomi nuo vitamino D kiekio. Šie susirgimai ypatingi tuo, jog tikslios jų išsivystymo priežastys nėra aiškios. Autoimuninių ligų atveju žmogaus imuninė sistema pradeda naikinti organizmo ląsteles, nes jas palaiko svetimkūniais. Manoma, jog vitamino D stygius išbalansuoja T ląsteles ir todėl sutrinka jų funkcija, kas gali lemti autoimuninių susirgimų atsiradimą. Šios ligos tradicinėje medicinoje vis dar laikomos nepagydomomis. Visgi, yra mokslininkų teigiančių, jog pakankamas vitamino D kiekis gali padėti sušvelninti šių ligų simptomatiką. Panašūs įrodymai gauti ir priešvėžiniame gydyme. Daugelio rūšių navikai atsiranda todėl, jog organizmas nebe sugeba kontroliuoti besaikio ląstelių dauginimosi. Už tai taip pat atsakinga imuninė sistema. Pasirodo, jog vitaminas D skatina vėžinių ląstelių apoptozę (savęs sunaikinimą) bei stabdo angiogenezę (kraujotakos vešėjimą auglyje), todėl gali būti naudingas ne tik vėžio profilaktikai, bet ir gydymui.

Vitamino D trūkumo diagnostika

Vitamino D kiekis nustatomas tiriant 25(OH) D formą kalcidiolį

Holick MF et al. J Clin Endocrinol Metab 2011;96(7):1911–1930.

 Pludowski et al. Endokrynologia Polska 2013; 64 (4)

Vitamino D vartojimo rekomendacijos bendroje populiacijoje

Practical guidelines for the supplementation of vitamin D and the treatment of deficits in Central Europe. 

Endokrynologia Polska 2013; 64 (4)

Vitaminas K

Vitaminas K nėra vienalytis, įvardijama visa riebaluose tirpių vitaminų K grupė.

Geriausiai ištirti šios šeimos atstovai:

 K1 – filochinonas, sintetinamas augaluose ir sudaro 90 proc. gaunamo su maistu vitamino K paros poreikio;

K2 – menachinonai,  gaminamas žarnyno floros ir randamas gyvulinės kilmės produktuose, sudaro apie 10 proc. paros poreikio.

K3 – menadionas, gali būti toksiškas, sintetinis.

Vitaminas K2 yra naujai atrastas nepakeičiamas vitaminas.

Vitaminas K2 padeda organizmui efektyviai panaudoti kalcį.

Sukaupta daugybė klinikinių įrodymų, įrodančių jo lemiamą reikšmę kovojant su labiausiai paplitusiomis ir niokojančiomis šių dienų ligomis: osteoporoze ir širdies bei kraujagyslių ligomis. 

Vitaminų D3 ir K2 ryšys

  • Vitaminai D ir K yra riebaluose tirpūs vitaminai ir vaidina pagrindinį vaidmenį kalcio metabolizme.
  • Siekiant maksimaliai padidinti vitamino D papildų naudą, taip pat sumažinant galimą toksiškumo riziką, vitamino D3 papildus naudinga vartoti kartu su vitaminu K2.
  • Dabartiniai duomenys patvirtina nuostatą, kad bendras vitaminų D ir K papildymas gali būti veiksmingesnis nei jų vartojimas atskirai kaulų ir širdies ir kraujagyslių sveikatai.

Omega-3 riebalų rūgštys

■ Augalinės kilmės:

ALR – a-linoleno rūgštis( ilgų grandinių, gaunama daugiausia iš augalinio maisto šaltinių – sėmenų, rapsų, sojų aliejų, žalialapių augalų, jūrų gyvūnų taukų).

■ Žuvinės kilmės:

EPR – eikozapantaeno rūgštis(labai ilgų grandinių; gaunama iš jūros gyvūnų. Pasižymi antitromboziniu ir uždegimo slopinamuoju poveikiais).

DHR – dokozahaeksaeno rūgštis (labai ilgų grandinių; gaunama iš jūros gėrybių. Ši rūgštis yra labai svarbi nervinių sinapsių membranų optimaliam funkcionavimui, pažinimo funkcijoms palaikyti).

Mūsų organizmo riebalai susideda iš ~90 proc. sočiųjų ir mononesočiųjų riebalų, o polinesočiųjų riebalų yra tik apie 10 proc.

■ Priklausomai nuo to, kur yra polinesočiojoje riebalų rūgštyje dviguba jungtis, riebalų rūgštys pavadintos omega-3, omega-6 ir omega-9.

Polinesočiųjų riebalų rūgščių dvigubas jungtis suardo peroksidacija, organizmas tokių rūgščių pasigaminti negali, todėl jas reikia gauti su maistu.

■ Mitybos specialistai teigia, kad geriausias omega riebalų vartojimo balansas yra toks:

            50 proc. omega-3,

            30 proc. omega-6,

            20 proc. omega-9 riebalų rūgščių.

  • Abi omega-3 riebalų rūgštys, EPR ir DHR, gali sumažinti trigliceridų koncentraciją 20–50 proc. Papildų, kuriuose yra šių rūgščių, vartojimas galėtų būti naudingas žmonėms, kurių trigliceridų koncentracija kraujyje yra padidėjusi.
  • DHR rūgšties kasdienis vartojimas gali pagerinti pažintines vyresnio amžiaus žmonių funkcijas. 250 mg DHR per parą padeda palaikyti normalią smegenų funkciją ir normalų regėjimą.
  • Omega-3 riebalų rūgštys yra centrinės nervų sistemos ląstelių struktūrinė dalis ir todėl būtinos smegenų vystymuisi ir normaliai jų funkcijai. DHR yra pagrindinė omega-3 riebioji rūgštis, reikalinga smegenų, nervų ir akių tinklainės vystymuisi kūdikystėje, o taip pat normaliai smegenų ir regėjimo funkcijai visą gyvenimą.
  • Maisto papildų, turinčių žuvų taukų ar omega-3 riebalų rūgščių, dozavimą lemia ne tai, kiek juose yra žuvų taukų, o tai, kiek juose yra vertingųjų omega-3 rūgščių, t. y. EPR ir DHR koncentracija.